Ana, Ričmondo rūmai, 1540 m. spalis
Gavau laišką iš brolio. Baisiai piktą laišką. Jis kelia man pyktį ir sielvartą. Viljamas į šuns dienas išdeda karalių ir įsako man arba grįžti namo, arba reikalauti, kad ištuoka būtų panaikinta, arba daugiau nebesivadinti jo seserimi. Jis nepataria man, kaip turėčiau reikalauti panaikinti ištuoką. Akivaizdu, kad brolis net neįtaria, jog karalius dar kartą vedė. Nesiūlo jis ir padėti grįžti namo. Įsivaizduoju, jog liepdamas pasirinkti vieną iš šių trijų dalykų, brolis iš anksto žinojo, jog man lieka paskutinis variantas — nutraukti su juo ryšius.
Anokia čia netektis! Kai jis paliko mane Anglijoje be žodelio, atsiuntė ambasadorių, kuris negaudavo algos, delsė atsiųsti patvirtinimą, kad nutrauktos sužieduotuvės su Lotaringijos hercogu, elgėsi su manimi ne kaip mylintis brolis. Ir dabar taip nesielgia. Jis mažiausiai apie mane galvojo, kai siuntė šį laišką, kurį Norfolko hercogas su Slaptąja taryba perėmė, nukopijavo, išsivertė ir perskaitė anksčiau už mane, o tada įsiutę atidundėjo į Ričmondą, reikalaudami paaiškinti, ar tai reiškia, jog mano brolis kurstys Šventosios Romos imperatorių dėl manęs stoti į kovą su Anglija?
Kaip mokėdama ramiau paaiškinu, jog Šventosios Romos imperatorius nepuls kariauti, kad įtiktų mano broliui ir, juo labiau, neprašiau brolio dėl manęs kariauti.
— Aš įspėju karalių, kad neturiu įtakos savo broliui, — lėtai ir aiškiai sakau pačiam Norfolko hercogui. — Viljamas elgsis taip, kaip norės pats. Jis neklauso mano patarimų.
Hercogo veide abejonė. Pasisuku į Ričardą Berdą ir prabylu į jį vokiškai:
— Prašau pabrėžti jo prakilnybei, kad jeigu būčiau galėjusi paveikti savo brolį, būčiau įsakiusi jam atsiųsti dokumentą, įrodantį, jog mano sužieduotuvės su Lotaringija yra anuliuotos.
Jis pasisuka ir išverčia hercogui. Tas žybteli juodomis akimis. Padariau klaidą.
— Tiktai jos anuliuotos nebuvo, — primena jis man.
Linkteliu.
— Pamiršau.
Jis atšiauriai šypteli man.
— Aš žinau, kad negalite nurodinėti savo broliui, — pripažįsta.
Vėl pasisuku į Ričardą Berdą.
— Prašau pabrėžti jo prakilnybei, kad šis mano brolio laiškas kaip tik įrodo, jog gerbiu karalių, nes iš laiško akivaizdu, kad brolis taip menkai mane vertina, jog grasina amžiams išsižadėti manęs kaip sesers.
Ričardas Berdas išverčia, ir šalta hercogo šypsena praplatėja.
— Nuo manęs nepriklauso, ką jis mano ir ką daro, kaip mane puola ir gąsdina, — baigiu.
Ačiū Dievui, kad jie, nors ir būdami karaliaus taryboje, nemato pavojaus ir neįžiūri sąmokslų ten, kur jų nėra, nebent, žinoma, tai jiems paranku. Tik tuomet, kai reikia nusikratyti tokio priešo, kaip Tomas Kromvelis, arba varžovo lordo Lailo, jie pakursto karaliaus baimes ir įtikina, kad jos pagrįstos. Karalius amžinai bijo sąmokslų, o taryba kaip geras muzikantas liutnia groja jo baimėmis. Įsitikinę, kad nė vienam iš jų nekeliu pavojaus, jie nesustiprins ir karaliaus įtarinėjimų dėl manęs. Taip storžieviškas mano brolio laiškas nesunaikins trapios taikos tarp manęs ir karaliaus. Svarstau, ar Viljamas bent susimąstė, į kokį pavojų mane pastatys? Blogiausia, jog spėlioju, ar tik jis nesistengė to padaryti tyčia?
— Ar, jūsų nuomone, Viljamas gali kelti mums problemų? — atvirai klausia Norfolkas.
Atsakau jam vokiškai.
— Tik ne dėl manęs, sere. Dėl manęs jis nesiims nieko. Jis niekada dėl manęs nesistengė, tik sutiko paleisti iš savo rankų. Jis gali pasinaudoti manimi kaip priemone, bet nesu jo tikslas. Tačiau netgi tuo atveju, jeigu jis keltų triukšmą, smarkiai abejoju, ar Šventosios Romos imperatorius kariaus su Anglijos karaliumi dėl ketvirtosios jo žmonos, kai šis jau pasirūpino penktąja.
Ričardas Berdas išverčia mano žodžius, ir abiem tenka slėpti pasitenkinimą.
— Taigi duodate žodį, — atsako jis.
Linkteliu.
— Duodu. Ir niekada jo nelaužau. Karaliui rūpesčių aš nekelsiu. Noriu gyventi čia viena, ramiai.
Hercogas apsidairo, jis — nuostabių pastatų žinovas. Pats pastatė keletą puikių rūmų, išplėšė keletą vienuolynų.
— Jūs čia laiminga?
— Laiminga, — patvirtinu nuoširdžiai. — Čia esu laiminga.